Mano pasaulis apvirto aukštyn kojomis per vieną dieną. Ginčas prasidėjo dėl visiškai menkų dalykų. Mano uošvis tyliai paprašė uždaryti langą — jam buvo sunku kvėpuoti po dar vienos chemoterapijos. Jis gulėjo fotelyje, ant kelių nuslydo antklodė, ant šoninio staliuko — tabletės, lašai, švirkštai.
— Čia šalta… — tyliai tarė. — Uždaryk langą.
Mano vyras stovėjo duryse, kėbėsi antakius ir sakė:
— Čia kvepia ligonine. Negaliu to pakelti. Šis kvapas įsiskverbė visur.
Uošvis pakėlė akis, bet neprieštaravo. Jis beveik visiškai nustojo ginčytis.
— Tai tik laikina — pasakiau. — Jam sunku. Matai tai.
— Matau, kad mūsų namai pavirto ligoninės kambariu — atsakė mano vyras aštriai. — Aš pavargęs. Noriu gyventi normaliai.
Jis kalbėjo garsiai. Ir vis dėlto prieš tris savaites jis pažadėjo tėvui būti šalia jo.
— Tai tavo tėvas — tyliai pasakiau.
— Jis gyveno savo gyvenimą. Dabar mano eilė.
Šie žodžiai pakibo ore. Uošvis pasisuko į sieną, tyliai, beveik nuolankiai.
Po dviejų dienų vyras supakavo tėvo daiktus ir pasakė:
— Radau globos namus. Ten yra specialistų.
Aš neleidau jo ten vežti.
— Jis važiuoja su manimi — pasakiau tvirtai.
Vyras gūžtelėjo pečiais. Išsinuomojau mažytį kambarį virš seno garažo: siauras langas, nusilupęs tinkas, girgždanti lova. Dirbau dviem darbais — dieną parduotuvėje, naktį priimdavau vertimo užsakymus internetu. Pinigai buvo skirti vaistams, procedūroms, prižiūrėtojai savaitgaliais.
Uošvis niekada nesiskundė.
— Tu gera mergina — kartą pasakė. — Geresnė nei mes nusipelnėme.
Po aštuonių mėnesių jis mirė.
Naktį prieš mirtį jis laikė mane už rankos. Sunkiai kvėpavo, vos judino lūpas. Tada, beveik šnabždėdamas, tarė:
— Už seno veidrodžio… mano dirbtuvėje. Sunaikink sieną.
Neturėjau laiko paklausti, ką tai reiškia. Užmerkė akis ir nebeatsibudo.
Po laidotuvių nuvykau į dirbtuves. Vyras neatėjo — turėjo „per daug darbo“. Užrakinau duris iš vidaus. Ant sienos kabėjo veidrodis. Nuėmiau jį. Už jo buvo sena, kruopščiai tinkuota sienos dalis. Šiek tiek lygesnė nei likusi.
Pasiėmiau plaktuką. Pirmas smūgis — duslus. Antras — įtrūkimas. Trečias — tinkas nukrito.
Viduje pamačiau… medinį dėklą, seną, susidėvėjusį, su žalvarinėmis kampinėmis detalėmis.
Viduje buvo laikrodžių. Auksinių, sunkių, su emale ir mažais safyrais. Vidinėje pusėje graviravimas prancūziškai ir data: 1896 m.
Uošvis niekada nesakė, kad jo senelis buvo laikrodininkas caro dvare ir kad šie laikrodžiai buvo vieninteliai, kurie išgyveno revoliuciją.
Atsisėdau ant grindų, nes supratau: tai ne paprastas lobis.
Po mėnesio ekspertai įvertino laikrodžius. Gautas sumos dydis buvo neįtikėtinas.
Dėkle buvo ir užrašas:
„Vienas vertina naują. Kitas vertina seną. Tai reiškia, kad jis turi būti tinkamose rankose.“
Pradėjau verkti. Ne dėl pinigų. Bet todėl, kad žmogus, kurį išmetė dėl „vaistų kvapo“, tyliai saugojo lobį — ir atidavė ne savo sūnui, o tam, kuris buvo šalia jo. 🤔☹️😕
