Trys chuliganai užpuolė bejėgę merginą, bandė ją apiplėšti ir buvo įsitikinę, kad priešais juos tik išsigandusi ir bejėgė auka: bet jie net negalėjo įsivaizduoti, kas nutiks po minutės 😱😨
Užpuolė bejėgę? Jie tikrai taip manė.
Rytas parke buvo ramus ir šiltas. Veronika baigė savo bėgimą, sustojo šoniniame take ir bandė atgauti kvėpavimą. Treniruotė buvo sunki, bet maloni. Plaukai surišti į aukštą uodegą, ant kaklo plona auksinė grandinėlė, ant rankos sportinis laikrodis. Jai patiko šios retos savaitgalio akimirkos, kai galima tiesiog būti viena.
Takas buvo beveik tuščias. Drėgnas oras po nakties lietaus kvepėjo lapais ir gaivumu. Veronika jau ruošėsi eiti link išėjimo, kai staiga už nugaros pratrūko variklių riaumojimas.
Trys motociklai išniro iš posūkio ir sustojo tiesiai prieš ją. Nuo jų nusileido trys raumeningi vaikinai. Pigūs sportiniai kostiumai, tatuiruotės ant rankų ir kaklo, išdidžios šypsenos.
Lyderis žengė žingsnį į priekį ir apžvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Na, gražuole, viena vaikštai? — tarė jis šypsodamasis.
— Telefono turbūt brangus? Duok, kad nesulaužytum.
Veronika tylėjo. Veidas rimtas, bet akyse matėsi įtampa.
Antras vaikinas apėjo ją iš šono.
— Pažiūrėk, kokia madinga. Laikrodis geras. Grandinėlė blizga. Matosi, ką galima paimti.
— Nesitrauk, mes atsargūs, — pridūrė trečias ir tyliai nusijuokė.
Jie stovėjo per arti, uždengdami kelią atgal.
— Supranti, kad čia pagalbos nesulauksi, tiesa? — tarė lyderis. — Duok viską ramiai ir eik savo keliu.
— O jei ne? — ramiai paklausė Veronika, stengdamasi, kad balsas nepakibtų.
Vaikinai pasižiūrėjo vienas į kitą.
— Jei ne, bus nemalonu, — atsakė vienas. — Mums nepatinka, kai su mumis ginčijasi.
Jie juokėsi, tarėsi, aptarinėjo jos telefoną, sportbačius, grandinėlę. Vienas net ištiesė ranką link peties, tarsi tikrindamas, kiek ji išsigandusi.
Jie matė prieš save tik vienišą, bejėgę moterį po treniruotės.
Bet jie nežinojo, kas nutiks po minutės 😱😨
Lyderis žengė dar žingsnį arčiau ir atsilošė prie jos.
— Na, duodi be pasipriešinimo ar reikia paaiškinti?
Veronika jį rimtai pažvelgė. Nei šauksmo, nei pykčio. Tik įtampa akyse ir šalta susikaupimas.
— Ar jūs tikrai manote, kad tai gera idėja? — tyliai paklausė ji.
Vaikinai pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusijuokė.
— Girdėjai? Ji bando mus gąsdinti.
— Mergina, ar supranti, su kuo kalbi?
— Čia nėra nieko. Tik mes ir tu.
Veronika staiga nusišypsojo.
— Tiksliai. Tik jūs ir aš.
Vienas iš jų sustingo.
— Kodėl šypsaisi?
— Nes net neįsivaizduojate, į ką įsivėlėte, — atsakė ji.
Lyderis erzindamasis žengė į priekį.
— Gana vaidinti. Telefonas ir grandinėlė. Dabar.
Tuo metu iš alėjos posūkio, iš medžių šešėlių, lėtai pasirodė du dideli vyrai. Tai buvo merginos apsauginiai. Aukšti, juodi drabužiai, šalti veidai. Jie judėjo ramiai, be skubėjimo, bet jų eisenos buvo galingos.
Chuliganai net neįtarė, kad ką tik bandė apiplėšti vieno turtingiausių žmonių dukterį.
Vaikinai atsigręžė.
— Kas dar čia?
Vienas apsauginių priėjo arčiau ir trumpai pasakė:
— Problemų?
Veronika net neapsisuko.
— Nebelieka, — ramiai atsakė ji.
Vaikinų šypsenos dingo. 🤦♀️🤦♀️🤦♀️
