„Man liko gyventi tik vieneri metai. Ištekėk už manęs, pagimdyk man sūnų — ir tavo šeima daugiau niekada neturės finansinių problemų“, — pasakė turtingas žemvaldys…
Vargšė melžėja iš nevilties sutiko. Tačiau pirmąją vestuvių naktį nutiko kažkas baisaus, kas paliko ją visiškoje baimėje…
Vargšė mergina tebuvo dvidešimties metų. Jos rankos kvepėjo pienu ir šienu, o batai beveik niekada neišdžiūdavo nuo purvo. Ji gyveno sename mediniame name kartu su sergančia motina. Jos tėvas sėdėjo kalėjime dėl skolų, kurių negalėjo sumokėti. Kaimas daug kalbėjo, bet faktas liko tas pats: nebuvo šeimos maitintojo, nebuvo pinigų, ir kartais jos tikrai neturėjo ko valgyti.
Jos motina kiekvieną mėnesį silpo. Vaistai buvo brangūs. Mergina keldavosi prieš saulėtekį ir dirbdavo ūkyje iki vėlaus vakaro, bet to vos pakakdavo duonai. Kartais ji sėdėdavo prie lango ir tiesiog žiūrėdavo į kelią, nežinodama, ką daryti.
Ir būtent tuo metu jų gyvenime pasirodė turtingas vyras. Jam buvo apie keturiasdešimt. Brangus kostiumas, brangus automobilis, sunkus žvilgsnis žmogaus, įpratusio negauti atsakymo „ne“.
Jis įėjo į jų namus ir ramiai, beveik abejingai pasakė:
„Padėsiu tavo tėvui anksčiau išeiti iš kalėjimo. Sumokėsiu skolas. Tavo šeimai nieko nebereikės. Tu tik turi ištekėti už manęs ir pagimdyti man sūnų. Vis tiek po metų mirsiu.“
Jis kalbėjo taip, lyg pirktų žemę.
Mergina tylėjo. Ji pažvelgė į jo veidą ir staiga pajuto gailestį. Keturiasdešimt metų. Turtingas. Ir vis tiek vienišas.
Jis pakartojo, kad gydytojai jam davė daugiausia vienerius metus.
Mergina sutiko. Ne dėl pinigų — taip ji sakė sau. Jis vis tiek mirs. Jos tėvas bus paleistas, motina gaus gydymą. Ką ji turi prarasti?
Vestuvės buvo greitos ir tylios. Tačiau pirmąją vestuvių naktį nutiko kažkas, kas panardino ją į gryną baimę, ir kitą rytą ji pabėgo iš namų.
Kai jos vyras miegojo, ji negalėjo užmigti. Namas atrodė svetimas ir šaltas. Ji ėjo koridoriumi ir pamatė šviesą kabinete. Durys buvo pravertos. Ant stalo gulėjo dokumentai.
Ji nenorėjo skaityti. Tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už pažįstamų žodžių.
Data. Parašas. Klinikos antspaudas.
Tai buvo medicininė ataskaita:
Sveikatos būklė patenkinama. Prognozė palanki. Nė žodžio apie mirtiną ligą.
Šalia gulėjo sutartis su advokatu: gimus vaikui viskas pereina paveldėtojui. Be vaiko — po metų santuoka nutraukiama, o ji lieka be nieko.
Vėliau paaiškėjo, kad turtingas giminaitis mirė ir paliko jam viską su viena sąlyga: per metus jis turi tapti tėvu.
Ja pasinaudojo, jai melavo, o po to būtų išmetę ją į gatvę kaip nereikalingą daiktą. 😕😕😕
