Praleidau savaitę, kupiną meilės, su jaunu nepažįstamuoju ir buvau įsitikinusi, kad tai tik paprastas atostogų romanas, tačiau grįžus namo manęs laukė tikra staigmena.
Su seserimi rugsėjo pradžioje išvykome prie jūros. Sezonas jau ėjo į pabaigą, paplūdimyje buvo mažiau žmonių, o viskas atrodė ramu ir šiek tiek vangoka. Jau pirmą vakarą nuėjome į mažą kavinę prie vandens. Sėdėjau ten, žiūrėjau į saulėlydį ir jaučiau, kaip manyje pagaliau stoja tyla.
Jis pats priėjo prie manęs. Paklausė, ar kėdė laisva. Nusišypsojo taip, lyg būtume seniai pažįstami. Jis buvo jaunesnis už mane, tai supratau iš karto. Tačiau jo žvilgsnyje nebuvo nei pašaipos, nei paviršutiniško susidomėjimo. Jis žiūrėjo į mane rimtai ir dėmesingai, tarsi būčiau svarbiausia moteris toje vietoje.
Mes pradėjome kalbėtis. Pirmiausia apie jūrą, paskui apie gyvenimą. Iš karto pasakiau jam savo amžių. Pasakiau, kad esu ištekėjusi ir nežadu duoti pažadų. Jis ramiai linktelėjo ir atsakė, kad jam nieko nereikia, tik šių dienų. Jokios ateities, jokių planų, jokių įsipareigojimų.
Šalia jo jaučiausi kitaip. Šalia jo nebuvau pavargusi žmona, įpratusi kentėti ir tylėti. Buvau moteris. Gyva, graži, geidžiama. Jis laikė mano ranką taip, lyg bijotų ją paleisti. Jis žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau jauniausia visame paplūdimyje.
Naktimis vaikščiojome pakrante, plaukiojome šiltame vandenyje, juokėmės be priežasties. Kartais tiesiog sėdėdavome tylėdami ir žiūrėdavome į jūrą. Laikas su juo bėgo taip greitai, kad nepastebėjau, kaip atėjo išvykimo diena.
Mes neapsikeitėme pažadais. Nekūrėme planų. Buvau įsitikinusi, kad viskas liks ten, prie jūros. Trumpas romanas, kuris bus pamirštas, kai tik grįšiu į įprastą gyvenimą. Mes net neapsikeitėme kontaktiniais duomenimis ar asmenine informacija.
Kelionė namo buvo ilga. Mintyse jau tryniau jį iš prisiminimų ir įtikinėjau save, kad taip teisinga.
Tačiau namuose manęs laukė pati baisiausia „staigmena“ 😲🫣
Kai atidariau buto duris, koridoriuje stovėjo nepažįstami vyriški sportiniai bateliai. Brangūs, tvarkingai pastatyti prie sienos.
Iš virtuvės pasigirdo mano dukters balsas:
— Mama, tu grįžai? Noriu tave su kažkuo supažindinti.
Įėjau į kambarį ir pamačiau jį. Tą vaikiną iš paplūdimio.
Jis stovėjo šalia mano dukters.
— Tai mano sužadėtinis, netrukus susituoksime, ar tu laiminga? — pasakė mano dukra su laiminga šypsena.
Ir tą akimirką supratau, kad atostogų romanai kartais grįžta namo anksčiau, nei spėji juos pamiršti.
Ir dabar nežinau, ką daryti — pasakyti dukrai tiesą ir sugriauti jos laimę kartu su mano šeima, ar tylėti ir kasdien gyventi su šiuo melu, apsimetant, kad nieko neįvyko. 🫣☹️
