Jos tėvas pardavė ją šlykščiam oligarchui kaip prekę, kad padengtų savo skolą, tačiau jau pirmąją vestuvių naktį per dvaro koridorius nuaidėjo netikėtas ir siaubingas paties milijonieriaus klyksmas — tai, kas įvyko už jų miegamojo durų, privertė visus šiurpti iš siaubo.
Emilija visada buvo švelni ir svajinga, tačiau skurdas aplink jos troškimus buvo pastatęs neįveikiamas sienas.
Tėvo aistra lošimams sunaikino paskutinius stabilumo likučius jų namuose. Naktis po nakties jis pralošinėjo pinigus, kol skola pasiekė 5 milijonus.
Vyras, reikalavęs apmokėjimo, nebuvo paprastas kreditorius. Jo vardas buvo Gabrielis „Gabsas“ Valdezas.
Visoje šalyje jis turėjo blogą reputaciją — dėl savo turto, svorio ir bjaurių randų veide. Jis vaikščiojo su lazda, o pašnibždomis jį vadino „Milijardieriumi-Kiaule“.
Vieną naktį Gabrieliaus vyrai įsiveržė į Emilijos namus.
— Sumokėk skolą, arba tu dingsi visam laikui, — ramiai pasakė jie jos tėvui.
Emilijos tėvas pratrūko ašaromis, jo rankos drebėjo, balsas lūžo. Prispirtas prie sienos, jis pasiūlė dukrą mainais. Emilijos pasaulis sugriuvo.
— Tėti… — sušnabždėjo ji, drebėdama iš baimės. — Tu mane parduodi?
Tačiau sprendimas jau buvo priimtas — be jos. Visa jos vaikystė, svajonės, viltys — atrodė ištirpusios ore.
Vestuvių dieną Emilija spindėjo balta suknele, tačiau viduje ją užliejo baimė ir neviltis.
Gabrielis, stovėdamas priešais — prakaituotas, su dėme ant smokingo — paėmė jos drebančią ranką ir stipriai suspaudė, švelniai paklausdamas, ar viskas gerai.
Ji linktelėjo, sulaikydama ašaras, jausdama, kaip jos pačios gyvenimas slysta tarp pirštų.
Pirmąją naktį Gabrielis pasirodė šiurkštus, išbandydamas jos kantrybę. Emilija tyliai pakluso, kiekvienas judesys aidėjo jos širdyje skausmu ir bejėgiškumu…
Po valandos staiga nuaidėjo Gabrieliaus klyksmas, atsimušdamas dvaro koridoriuose. Tai, kas įvyko už uždarų jų miegamojo durų, giliai sukrėtė visus…
Tęsinys pirmajame komentare.
Emilija liko košmaro centre, iš kurio buvo neįmanoma pabėgti. Jos siela buvo sudaužyta, mintys kankinamos siaubo ir bejėgiškumo.
Po pirmosios nakties ji tiesiog pakilo iš lovos, tyli ir ryžtinga, tarsi jos kūnas jai nebepriklausytų. Gabrielis gulėjo pavargęs ir išsiblaškęs, nė nenutuokdamas apie jos sprendimą.
Ji priėjo prie lango, stiklo šaltis palietė jos delnus, tačiau viduje ją pervėrė dar aštresnis nevilties šaltis.
Emilijos širdyje nebeliko vilties, tik troškimas nutraukti skausmą. Laikas sulėtėjo, kiekvienas garsas dvare atrodė duslus ir tolimas, išskyrus jos pačios širdies plakimą.
Gabrielis atsisuko pastebėjęs judesį, tačiau jau buvo per vėlu. Jis sušuko, desperatiškai ištiesdamas rankas, bet negalėjo jos išgelbėti.
Emilija paleido rankas, ir vėjas akimirksniu nunešė ją į bedugnę. Jos klyksmas susiliejo su Gabrieliaus klyksmu, aidėdamas trečiojo aukšto koridoriuose.
Pasaulis susitraukė iki vieno skausmo ir netekties taško. Ir toje tyloje, pilnoje siaubo ir tuštumos, niekas nebegalėjo grįžti atgal.
Viskas, kas liko, buvo jos kritimo aidas ir sudužusi širdis to, kuris nesugebėjo jos sulaikyti. ☹️☹️☹️
