Mano vyras pamiršo mano gimtadienį ir tą pačią dieną išvyko žvejoti su draugais: per jo nebuvimą aš paruošiau tokią „staigmeną“, kad dabar jis tikrai niekada nepamirš šios datos…
Iki penkiasdešimties mano vyras įgijo keistą savybę. Jis nepriekaištingai prisimindavo, kada reikia keisti automobilio alyvą, kuriomis dienomis renkasi jo žvejybos draugai ir kada prasideda kibimas. Tačiau šeimos datos tarsi pačios išsitrindavo iš atminties.
Paprastai iš anksto gelbėdavau situaciją. Užsimindavau, palikdavau raštelius, klausdavausi tiesiai. Tačiau savo 45-ąjį gimtadienį norėjau sutikti kitaip. Be priminimų ir prašymų. Naiviai maniau, kad dvidešimt penkeri santuokos metai kažko išmoko.
Penktadienio rytą Igoris lakstė po butą, rinkdamas įrankius ir kuprinę.
— Marina, nematei mano termoso? Vaikinai jau laukia. Važiuojame prie upės, dabar pats laikas. Grįšiu sekmadienį, ryšio beveik nebus.
Jis greitai pabučiavo mane į skruostą net nepažvelgęs.
— Neliūdėk. Nusipirk sau ką nors skanaus.
Durys užsidarė. Priėjau prie kalendoriaus. Data buvo apibrėžta raudonai. Mano jubiliejus. Jis ne šiaip pamiršo. Jis būtent šią dieną pasirinko kelionei.
Iš pradžių skaudėjo. Paskui viduje pasidarė šalta ir ramu. Galvoje gimė planas pastatyti į vietą vyrą, kuriam žvejyba ir draugai svarbesni už mylimą moterį. Pradėjau jį įgyvendinti ir jam grįžus namo laukė „staigmena“. Mano gimtadienio jis daugiau nepamirš.
Vyras turėjo slėptuvę. Neliečiamas santaupas naujam valties varikliui. Pinigai gulėjo seife. Kodą žinojau, nes jo „tobula atmintis“ kartais sušlubuodavo.
Suma buvo įspūdinga. Beveik trys šimtai tūkstančių. Atidariau seifą ir priėmiau sprendimą.
Savaitgalis praėjo taip, kaip niekada anksčiau sau neleisdavau. Užsakiau maitinimą, pakviečiau drauges, papuošiau butą gėlėmis. Muzika, juokas, šampanas. Antrą dieną — vakarienė restorane su vaizdu į miestą. Po to spa.
Ir finale — sagė, į kurią seniai žiūrėjau, bet vis atidėdavau pirkimą dėl „bendrų planų“.
Sekmadienio vakarą durys atsivėrė. Igoris įėjo patenkintas, rankose laikydamas kibirą žuvies.
— Na ką, sutik laimikį! Puikiai pailsėjome!
Jis žengė į svetainę ir sustojo. Ant stalo stovėjo tušti buteliai, kampe — gėlių krepšiai, ant sofos — maišai iš brangių parduotuvių.
— Kas čia vyko? Turėjome svečių?
— Taip, — ramiai atsakiau. — Buvo mano gimtadienis. Keturiasdešimt penkeri. Atsimeni?
Jis sustingo, paskui staigiai atsiduso.
— Velnias… Marina, tikrai pamiršau. Buvau užsiėmęs. Tu juk supranti…
— Suprantu, — pertraukiau. — Todėl nusprendžiau nenusiminti. Viską suorganizavau pati. Ir dovaną išsirinkau be tavo pagalbos.
Jo žvilgsnis nukrypo į kabinetą. Seifo durelės buvo pravertos. Jis išblyško ir puolė ten. Po minutės grįžo tuščiomis akimis.
— Kur pinigai? Ten nieko nėra. Kur mano santaupos?
— Jos čia, — mostelėjau ranka į kambarį.
— Tu viską išleidai? Tai buvo varikliui! Aš dvejus metus taupiau!
— O aš dvidešimt penkerius metus kentėjau, — pasakiau tyliai, bet tvirtai. — Tu pamiršai mano jubiliejų. Aš padariau taip, kad jį ilgai prisimintum.
Jis atsisėdo ant sofos ir tylėdamas žiūrėjo tai į kibirą su žuvimi, tai į tuščią seifą, tai į mane. Ginčytis buvo sunku, nes formaliai pinigai buvo bendri.
Žuvį jis valė tylėdamas.
Praėjo pusmetis. Varikliui jis vėl taupo. Tačiau dabar jo telefone nustatyti priminimai prieš mėnesį, prieš savaitę ir prieš dieną iki kiekvienos svarbios datos. Kartais pamokos būna brangios. Bet ši įsiminė visam laikui.
