Ūkininko dukra nusprendė pasekti kiaulę, kuri pastaruoju metu elgėsi keistai: kiaulė nuvedė ją prie senos uolos ir ėmė įnirtingai knisti žemę…
Tai, ką mergina ten rado, sukrėtė visą miestą.
Tarp gyvulių, kuriuos laikė šeima, buvo kiaulė vardu Rozi. Ji neišsiskyrė dydžiu ir nesipešė dėl pašaro kaip kitos. Tačiau jos akyse buvo kažkas ypatingo. Kol kitos voliojosi purve ir stumdėsi prie lovio, Rozi stebėjo viską aplink, tarsi suprastų daugiau, nei pridera paprastai kiaulei.
Šešiolikmetė Emilija ją dievino. Kasdien po mokyklos ji ateidavo į aptvarą, atsisėsdavo šalia, glostydavo šiurkščią Rozi nugarą ir dalydavosi savo mintimis. Kiaulė atidžiai klausydavosi, kartais tyliai suknarkdavo, tarsi atsakydama.
Tačiau pastarosiomis savaitėmis Rozi pasikeitė. Beveik kiekvieną rytą, dar prieš saulėtekį, ji eidavo į tolimą ūkio pakraštį — ten, kur prasidėdavo senas ąžuolynas. Žemė ten buvo akmenuota ir kieta, tėvas retai arė tą sklypą.
— Tikriausiai ieško triufelių, — numojo ranka tėvas, kai Emilija jam apie tai papasakojo. — Tegul knisasi. Kiaulės mėgsta knisti.
Tačiau Emilija jautė, kad tai ne dėl maisto. Rozi elgesyje buvo kažkoks atkaklumas, beveik nerimas.
Vieną rytą mergina nusprendė ją pasekti. Rūkas driekėsi virš žolės, batai sudrėko nuo rasos, bet Emilija ėjo tyliai, stengdamasi nekelti triukšmo. Rozi judėjo užtikrintai, neatsigręždama, tarsi tiksliai žinotų kelią.
Jos perėjo seną tvoros liniją, aplenkė surūdijusį traktorių ir įžengė giliau į ąžuolyną. Ąžuolai ten buvo seni, su susiraizgiusia žieve ir sunkiomis šakomis. Prie pat didžiausio medžio, šalia uolos, Rozi sustojo ir ėmė įnirtingai knisti žemę.
Tai nebuvo paprastas kasimas dėl malonumo. Ji kasė greitai ir susikaupusi.
Emilija priėjo arčiau ir atsiklaupė. Rankomis pradėjo gremžti purią žemę. Po purvo sluoksniu pasirodė kažkas kieto, plokščio, medinio. Tai buvo lenta.
Mergina dar šiek tiek nuvalė ir suprato, kad tai kažko dangtis. Pamačiusi, kas slypi po žeme, ji buvo visiškai sukrėsta…
Po juo slėpėsi nedidelė medinė dėžė. Širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog tai girdisi ąžuolyno tyloje.
Su pastangomis ji pakėlė dangtį. Viduje buvo metalinė dėžė — sena, padengta rūdimis, bet užrakinta.
Emilija sunkiai parnešė radinį namo. Tėvas sėdėjo prie virtuvės stalo ir pakėlė akis, kai ji įbėgo vidun, visa purvina.
— Tėti, tu privalai tai pamatyti.
Jis paėmė dėžę ir atsargiai ją atidarė. Metalas sucypė, dangtis pasidavė.
Viduje gulėjo senoviniai papuošalai — masyvūs auksiniai žiedai, grandinės su neįprastais raštais, auskarai su patamsėjusiais akmenimis. Dugne buvo storu audiniu suvyniotas ryšulys. Jame buvo senos monetos ir pageltę dokumentai su antspaudais.
Paaiškėjo, kad praėjusio amžiaus pradžioje šioje žemėje gyveno turtingas pirklys. Neramiais laikais jis paslėpė savo turtą, tikėdamasis sugrįžti, tačiau taip ir nebegrįžo.
Žinia po miestą pasklido per kelias valandas. Žmonės važiavo prie ūkio, žiūrėjo į ąžuolyną, šnabždėjosi. Niekas negalėjo patikėti, kad lobį rado paprasta kiaulė.
O Rozi tą vakarą ramiai gulėjo aptvare ir kramtė šieną, tarsi nieko ypatingo nebūtų nutikę.😕😕😕
