Trys chuliganai užpuolė bejėgę merginą, bandė ją apiplėšti ir buvo įsitikinę, kad prieš juos stovi tik išsigandusi ir bejėgė auka: tačiau jie net neįsivaizdavo, kas nutiks po minutės…
Užpuolė bejėgę? Jie tikrai taip manė.
Trys chuliganai užpuolė bejėgę merginą, bandė ją apiplėšti ir buvo įsitikinę, kad prieš juos stovi tik išsigandusi ir bejėgė auka: tačiau jie net neįsivaizdavo, kas nutiks po minutės.
Rytas parke buvo ramus ir šiltas. Veronika ką tik baigė bėgimą, sustojo prie šoninio takelio ir bandė atgauti kvapą. Treniruotė buvo sunki, bet maloni. Jos plaukai buvo surišti į aukštą uodegą, ant kaklo kabojo plona auksinė grandinėlė, o ant rankos – sportinis laikrodis. Ji mėgo šiuos retus savaitgalius, kai galėdavo tiesiog pabūti viena.
Alėja buvo beveik tuščia. Drėgnas oras po naktinio lietaus kvepėjo lapais ir gaiva. Veronika jau ruošėsi eiti link išėjimo, kai už nugaros staiga užriaumojo varikliai.
Trys motociklai išlėkė iš posūkio ir sustojo tiesiai priešais ją. Nuo jų nušoko trys raumeningi vaikinai. Pigūs sportiniai kostiumai, tatuiruotės ant rankų ir kaklo, įžūlios šypsenos.
Lyderis žengė žingsnį į priekį ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Na ką, gražuole, viena vaikštai? — tarė su pašaipa.
— Telefonas turbūt brangus. Duok čia, kad nesudaužytum.
Veronika tylėjo. Jos veidas buvo rimtas, tačiau akyse matėsi įtampa.
Antrasis vaikinas apėjo ją iš šono.
— Pažiūrėk, kokia stilinga. Geras laikrodis. Grandinėlė blizga. Matosi, kad yra ką nuimti.
— Nesidrebėk, mes atsargiai, — pridūrė trečiasis tyliai nusijuokęs.
Jie stovėjo per arti ir užkirto kelią atgal.
— Tu juk supranti, kad čia pagalbos nėra iš kur laukti? — pasakė lyderis. — Ramiai atiduosi viską ir eisi toliau.
— O jeigu ne? — ramiai paklausė Veronika.
Vaikinai susižvalgė.
— Tada bus nemalonu. Mes nemėgstame, kai su mumis ginčijasi.
Jie juokėsi, kalbėjosi tarpusavyje, aptarinėjo jos telefoną, sportinius batelius, grandinėlę. Vienas net ištiesė ranką link jos peties, tarsi tikrindamas, kiek ji išsigandusi.
Jie matė prieš save tik vienišą, bejėgę moterį po treniruotės.
Tačiau jie nežinojo, kas nutiks po minutės.
Lyderis dar kartą žengė arčiau ir pasilenkė prie jos.
— Na ką, atiduosi gražiuoju ar teks aiškinti?
Veronika įdėmiai pažvelgė į jį. Nei riksmų, nei panikos. Tik įtampa akyse ir šalta koncentracija.
— Jūs tikrai manote, kad tai gera idėja? — tyliai paklausė ji.
Vaikinai susižvalgė ir nusijuokė.
— Girdėjote? Ji mus gąsdina.
— Mergina, ar tu apskritai supranti, su kuo kalbi?
— Čia nėra nieko. Tik mes ir tu.
Veronika staiga nusišypsojo.
— Būtent. Tik jūs ir aš.
Vienas iš jų sustingo.
— Kodėl tu šypsaisi?
— Nes jūs net neįsivaizduojate, į ką įsivėlėte, — atsakė ji.
Lyderis susierzinęs žengė į priekį.
— Gana vaidinti. Telefoną ir grandinėlę. Dabar.
Ir tuo momentu iš takelio posūkio, iš medžių šešėlio, lėtai išėjo du stambūs vyrai. Tai buvo merginos apsaugininkai. Aukšti, juodais drabužiais, šaltais veidais. Jie judėjo ramiai, be skubėjimo, tačiau jų eisenoje jautėsi jėga.
Chuliganai net neįtarė, kad ką tik bandė apiplėšti vieno iš turtingiausių žmonių dukrą.
Vaikinai atsisuko.
— O čia dar kas?
Vienas iš apsaugininkų priėjo arčiau ir trumpai pasakė:
— Problemų?
Veronika net neatsisuko.
— Jau nebe, — ramiai atsakė ji.
Šypsenos dingo iš vaikinų veidų. 😕😕🤷♀️🤷♀️🤷♀️🙅♀️
