Arklys nuolat tiesėsi prie savo nėščios šeimininkės pilvo ir nerimastingai šnarpštė: moteris manė, kad gyvūnas išprotėjo, kol gydytojas per echoskopiją ligoninėje staiga pabalo ir iškvietė policiją…
Kai Sofija sužinojo, kad laukiasi, stengėsi nesidžiaugti per anksti. Po kelerių metų nusivylimų ji buvo pratusi ne iki galo tikėti stebuklais, todėl tiesiog gyveno toliau ir stengėsi negalvoti apie blogiausia. Tačiau keistenybės prasidėjo beveik iš karto, ir pirmasis tai pajuto ne žmogus. Tai pajuto arklys. Senas rudas eržilas, vardu Argus, jų kieme gyveno jau daugelį metų. Jis buvo ramus, beveik tingus, retai į ką nors reaguodavo staigiai ir visada elgdavosi vienodai. Kol Sofija su savo šiek tiek padidėjusiu pilvuku nepriėjo prie jo.
Iš pradžių ji to nelabai pastebėjo. Argus tiesiog priėjo arčiau nei įprastai, nuleido galvą ir beveik nosimi palietė jos pilvą. — Ei… ką tu darai? — tarė ji tyliai, šiek tiek atsitraukdama. Arklys nepajudėjo. Jis stovėjo nejudėdamas ir, atrodė, klausėsi. Kitą dieną tai pasikartojo. Vos Sofijai išėjus į sodą, Argus iškart prie jos priėjo. Jis nebelaukė obuolių ir nebesitiesė į jos rankas. Jį domino tik vienas dalykas — jos pilvas. Jis atsargiai lietė lūpomis, tyliai šnarpštė ir kartais vedžiojo snukiu per audinį, tarsi bandydamas kažką pajusti. Sofija jautėsi nepatogiai. Tai neatrodė kaip paprastas prieraišumas. Tai atrodė… keista.
Po kelių dienų ji viena nuėjo prie arklio. Argus prisiartino per greitai ir vienu akimirksniu staiga atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines kanopas uždėjo jai ant pečių. Moteris išsigando ir sušuko. Jos širdis plakė taip stipriai, kad ji beveik prarado pusiausvyrą. Tą akimirką pasirodė jos vyras Danielis ir atitraukė arklį. — Kas jam pasidarė? — griežtai paklausė jis. Tačiau atsakymo nebuvo. Veterinaras apžiūrėjo Argų ir nuramino, kad gyvūnas sveikas. Arklys buvo visiškai sveikas. Nepaisant to, jo elgesys nepasikeitė. Priešingai, jis dar pablogėjo. Argus pradėdavo nervintis, kai Sofija prieidavo arčiau, ir ypač agresyviai reaguodavo į Danielį. Jis galėjo staigiai trūktelėti galvą, kirsti kanopa arba šnarpšti, tarsi jausdamas grėsmę.
Sofija vis dažniau pastebėdavo, kad bijo prie jo eiti. Tačiau kažkas viduje jai sakė, kad arklys nenori jai pakenkti. Ši mintis jos neapleido. Ji pradėjo skaityti forumus, istorijas ir straipsnius apie gyvūnus, kurie keistai reaguoja į nėštumą. Ir kuo daugiau skaitė, tuo šalčiau darėsi viduje. Dvidešimt trečią savaitę prasidėjo skausmai. Iš pradžių silpni, bet kasdien jie stiprėjo. Vieną vakarą skausmas tapo toks stiprus, kad Sofija negalėjo atsikelti nuo sofos. — Danieli… turime važiuoti į ligoninę. Dabar.
Ligoninėje ją iškart nuvežė echoskopijai. Sofija gulėjo ant stalo ir gniaužė jo kraštą, kol gydytojas vedžiojo daviklį per jos pilvą. Iš pradžių viskas atrodė normalu. Tada gydytojas nutilo. Jis per ilgai žiūrėjo į ekraną. Jo veidas įsitempė. Jis padidino vaizdą, o tada dar kartą. Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Sofija pajuto, kaip nugara nubėgo šiurpas. — Ar kažkas negerai? — tyliai paklausė ji. Gydytojas atsakė ne iš karto. Jis giliai įkvėpė ir tarė: — Turiu iškviesti policiją. — Kodėl, kas nutiko? Tai, ką gydytojas pamatė, šokiravo visus… — Turiu pakviesti daugiau specialistų.
Po kelių minučių į kambarį įėjo dar du gydytojai. Jie susižvalgė, tyliai kažką aptarė, o tada vienas iš jų atsisuko į Sofiją. — Vaisiaus būklė labai rimta, — atsargiai tarė jis. — Ankstyvoje nėštumo stadijoje buvo padaryta medicininė klaida. Danielis įsitempė. — Kokia klaida? — Jums buvo taikomas hormoninis gydymas, — tęsė gydytojas. — Tačiau, remiantis duomenimis, dozė buvo klaidinga. Tai paveikė vaiko vidaus organų vystymąsi. Matome prasidedančios žarnyno deformacijos požymius ir spaudimą į diafragmą.
Sofija nustojo kvėpuoti. — Ar tai… galima ištaisyti? Gydytojas linktelėjo, bet jo žvilgsnis išliko rimtas. — Turime veikti greitai. Yra galimybė atlikti prenatatlinę operaciją ir ištaisyti problemą. Jei būtumėte atvykę vėliau, pasekmės galėjo būti negrįžtamos. Sofija užsimerkė, bandydama suvokti tai, ką išgirdo. Tą akimirką ji staiga pagalvojo apie Argų. Jo atkaklumą. Jo keistą elgesį. Kaip jis vėl ir vėl tiesėsi prie jos pilvo. Tarsi būtų bandęs pasakyti, kad viduje kažkas negerai.
Operacija buvo atlikta kitą dieną. Kai viskas baigėsi, gydytojas su šypsena pasakė: — Mes jį išgelbėjome, — tarė jis. — Vaikas bus sveikas. Sofija pravirko. Po kelių dienų, grįžusi namo, ji vėl nuėjo į sodą. Argus stovėjo prie tvoros. Jis nepajudėjo, kol ji nepriėjo arčiau. Šį kartą jis tiesiog švelniai palietė jos ranką ir nebesitiesė prie pilvo. Tarsi būtų supratęs, kad pavojus praėjo. ❤️❤️❤️❤️❤️❤️
