Miltų pakuotėje radau kažką keisto: nusprendžiau atplėšti celofaną ir suprasti, kas ten viduje… o kai tapo aišku, kas tai, likau visiškoje šoko būsenoje.
Tiesiog norėjau iškepti duoną. Pačią paprasčiausią, naminę, kaip visada. Atidariau naują paketą – be pavadinimo, pigų, pirkau turguje iš kažkokio vyro, kuris tikino, kad „miltai kaip pas močiutę kaime“. Įpyliau šiek tiek į dubenį, perbraukiau ranka – ir staiga pirštai atsirėmė į kažką kieto. Ne gumulėlis, ne akmenukas. Kažkas ilgo, tankaus, svetimo. Širdis nemaloniai krūptelėjo. Atsargiai pradėjau kasti miltus, ir iš baltų dulkių pasirodė ryšulėlis, aptrauktas plonu celofanu, visas aplipęs miltais, tarsi būtų specialiai paslėptas. Jis buvo ištęstas, nelygus, su kažkokiais keistais išlinkimais. Galvoje iškart ėmė lįsti pačios bjauriausios mintys. Kontrabanda. Draudžiamos medžiagos. Kažkas naudoja tokius paketus draudžiamiems daiktams pervežti, o aš tiesiog paėmiau pirmą pasitaikiusį.
Rankos atšalo, krūtinę suspaudė. Sekundę net pagalvojau – viską išmesti ir pamiršti, tarsi nieko nebuvo. Bet išmesti reiškia palikti tai kažkam kitam. O jei ten tikrai kažkas pavojingo? Atsargiai paėmiau ryšulėlį, padėjau jį ant popierinių rankšluosčių, kaip įkaltį, ir ilgai žiūrėjėjau, nesiryždama liesti. Atrodė, kad jei jį atidarysiu, kelio atgal nebebus. Pirštai drebėjo, kai pradėjau vynioti celofaną. Pirmiausia pasirodė tamsus kraštas, po to – tankus paviršius, padengtas baltomis miltų apnašomis. Sustingau įsižiūrėjusi, bandydama suprasti formą. Ir tik po kelių sekundžių man daėjo, kas tai per daiktas… Tai buvo dešra.
Sausa, tamsi, kieti, akivaizdžiai seniai sudžiūvusi turkiška dešra, tiesiog suvyniota į plėvelę ir kažkokiu būdu atsidūrusi miltų maiše. Stovėjau vidury virtuvės, laikiau ją rankose ir negalėjau suprasti, ar man juoktis, ar pykti. Visa įtampa staiga atslūgo, bet vietoj palengvėjimo atėjo kitas jausmas – nemalonus, lipnus. Nes jei miltų pakete ramiai guli svetima dešra, tai kas išvis žino, kokiomis sąlygomis visa tai fasuojama, kas tuo užsiima ir kas dar gali patekti į vidų. Nuo tos dienos daugiau niekada neperku produktų iš nežinomų pardavėjų, kad ir kokie „naminiai“ ar „natūralūs“ jie atrodytų. 🤦♀️🤦♀️🤦♀️🤦♀️
