Radau keistus baltus rutuliukus savo 15-mečio sūnaus kuprinėje: jis sako, kad tai tik saldainiai, bet aš juo netikiu…
Kai vakare tvarkiau savo penkiolikmečio sūnaus mokyklinę kuprinę, nieko keisto nesitikėjau. Tiesiog norėjau iškratyti šiukšles ir viską tvarkingai sudėti, nes jis visada numesdavo kuprinę į kampą ir sakydavo, kad vėliau viską susitvarkys. Tačiau tą kartą po knygomis mano ranka užčiuopė tvirtai suspaustą, suglamžytą baltos popieriaus pakuotę.
Iš pradžių tikrai pagalvojau, kad tai paprastos šiukšlės. Popierius buvo taip suglamžytas, tarsi jį būtų greitai paslėpę, kad nekristų į akis. Jau norėjau jį mesti į šiukšliadėžę, bet staiga pajutau, kad viduje kažkas yra. Atsargiai išvyniojau popierių ir sustingau.
Viduje gulėjo balti rutuliukai, tiksliau – ovalūs gumulėliai taisyklingos formos, lygūs, keisti, tarsi dirbtiniai. Jie nebuvo visiškai vienodi, bet labai panašūs vienas į kitą. Balti, matiniai, su kažkokiu nemaloniu, drėgnu kvapu, kuris man iš karto nepatiko. Tai tikrai nebuvo dražė, ne tabletės ir ne paprasti saldainiai.
Tuo metu sūnus kaip tik įėjo į kambarį. Parodžiau jam radinį ir paklausiau, kas tai. Jis iš pradžių krūptelėjo, paskui greitai nusuko akis ir pernelyg ramiai pasakė, kad tai tik saldainiai, kuriais jį pavaišino vaikinai iš kitos klasės.
Iš jo balso iš karto supratau, kad jis meluoja. Jis tai pasakė per daug atsainiai, tarsi būtų iš anksto sugalvojęs atsakymą ir tikėjosi, kad aš nesigilinsiu.
Paėmiau vieną iš tų baltų rutuliukų į rankas ir dar kartą jį apžiūrėjau. Tai visai nebuvo panašu į saldainį. Jokio cukraus sluoksnio, jokio saldaus kvapo, net nebuvo normalios kietos išorinės dangos.
Tada nebeištvėriau: paėmiau servetėlę ir šiek tiek paspaudžiau, kad suprasčiau, kas viduje. Paviršius įtrūko, ir tą pačią akimirką mane tarsi pervėrė šaltis.
Viduje buvo visai ne tai, ką bijojau pamatyti, ir dėl to nepalengvėjo, o, priešingai, tapo dar baisiau.
Tai buvo kiaušiniai. Tikri kažkokio padaro kiaušiniai. Net negalėjau iš karto prabilti, tik žiūrėjau į sūnų, o jis suprato, kad toliau slėpti nebėra prasmės.
Paaiškėjo, kad vaikinai iš kitos klasės davė jam tuos kiaušinius ne šiaip sau. Vienas iš jų namuose laikė driežus ir, kaip vėliau paaiškėjo, jau seniai nešiodavo jų kiaušinius į mokyklą.
Vieniems apie tai pasakodavo, kitiems rodydavo, o kai kam net parduodavo. Paaugliams visa tai atrodė kaip kažkoks keistas užsiėmimas. Mano sūnus taip pat į tai įsitraukė.
Jam pasidarė įdomu, kaip iš kiaušinio atsiras mažas padaras, ir jis nusprendė, kad galės jį užauginti namuose niekam nieko nesakydamas.
Jis prisipažino, kad norėjo juos paslėpti savo kambaryje ir laukti, kol kas nors išsiris. Jau buvo skaitęs internete, kaip palaikyti šilumą, kur laikyti kiaušinius ir kuo vėliau maitinti jauniklius.
Visa tai jis pasakojo su tokiu keistu entuziazmu, tarsi tai būtų nekaltas eksperimentas, o ne gyvi ropliai, kurie bet kurią akimirką galėjo atsirasti mūsų namuose.😨😨😨😨😨😨🦖🦖🦖🦖🦖🦖
