Kad pagąsdintų ir pažemintų savo jaunesniąją seserį, vyresnioji sesuo privertė ją ištekėti už pavojingiausio šeicho vietoj savęs; tačiau tai, ką padarė šeichas, visus paliko šokiruotus…
Tą dieną šeicho namuose tvyrojo iškilminga tyla. Auksiniai šviestuvai, baltas marmuras, dešimtys liudininkų — viskas atrodė kaip prabangus pasakų pasaulis. Tik ne nuotakai.
Aisha stovėjo, suspaudusi pirštus po suknelės nėriniais. Tai turėjo būti vyresniosios sesers Leilos vestuvės. Bet paskutinę akimirką Leila atsisakė, sakydama tėvui, kad ji „dar nepasiruošusi gyventi su tokio žmogaus“.
Visi pažinojo šeichą. Visi jo bijojo. Tarnautojai, giminaičiai, kaimynai apie jį šnibždėjosi. Sakydavo, kad jis žiaurus, šaltas ir negailestingas. Būtent todėl Leila nusprendė paaukoti jaunesniąją seserį.
— Tu privalai, — pasakė ji Aishai vestuvių išvakarėse. — Kitaip tavo gyvenimas taps pragaru.
Aisha tylėjo. Ji neturėjo pasirinkimo.
Ceremonijos metu, kai šeichas pakėlė nuotakos skraistę, visi sulaikė kvapą. Aisha tikėjosi pamatyti abejingumą… ar panieką. Bet šeichas ilgai ir atidžiai žiūrėjo į ją, o tada padarė tai, kas visus svečius šokiravo.
Jis tikėjosi pamatyti išsigandusį, paklusnų merginą — tokį, kokį jam apibūdino.
Bet vietoj to prieš jį stovėjo Aisha: santūri, trapios sudėjimo, su akimis, kuriose nebuvo nei godumo, nei apskaičiavimo — tik sąžiningumas ir baimė, kurios ji neslėpė.
Šiuo momentu kažkas pasikeitė jo žvilgsnyje. Tarnautojai, stovėję toliau, pastebėjo tai pirmieji. Šeicho akyse užsidegė jausmas, kurio jis niekada anksčiau nepatyrė.
Jis iš karto suprato: visą gyvenimą jis ieškojo būtent tokios moters.
Šeichas žengė žingsnį į priekį ir apkabino Aishą — ne grubiai, ne valdžiai, o atsargiai, lyg bijodamas ją išgąsdinti. Tada tyliai, beveik šnabždamas, pabučiavo ją į kaktą, o po to į lūpas, neslėpdamas jausmų nuo svečių.
Per salę nuskambėjo šurmulys. O vyresnioji sesuo pabalo.
Tą patį vakarą šeichas liepė atnešti vestuvines dovanas. Bet tai nebuvo simbolinės dovanos.
Jis padovanojo Aishai namą prie jūros, įrašytą jos vardu. Po to — raktus nuo naujo prabangaus automobilio. Vėliau — garderobą su suknelėmis iš geriausių dizainerių. Papuošalai — deimantai, auksas, reti brangakmeniai — vienas po kito gulėjo prie jos kojų.
— Visa tai — tavo, — ramiai tarė jis. — Nes tapai mano likimu.
Aisha negalėjo sulaikyti ašarų. Ji nieko iš to neprašė. Ji tiesiog stovėjo, vis dar netikėdama, kad košmaras, į kurį ją įtraukė, virto meile.
O vyresnioji sesuo stovėjo šone, sustingusi. Ji stebėjo, kaip likimas, nuo kurio ji bėgo, švelniai renkasi kitą. Pirmą kartą gyvenime Leila suprato, kokią klaidą padarė.
Ji gailėjosi. Bet jau buvo per vėlu. 🤔🤔😕😕😕😕
