Ryte išėjau į kiemą — tiesiog palaistyti gėlių ir patikrinti, ar katės neišmėtė šiukšlių, kaip įprasta. Tačiau vos tik atidariau vartelius, iš karto pajutau siaubingą kvapą. Tokį, kad krūtinę suspaudė, o burnoje atsirado metalo skonis.
Žengiau kelis žingsnius — ir sustingau. Ant žemės, šalia gėlyno, kažkas judėjo.
Prieš mane gulėjo kažkas gleivėto, rausvo, tarsi išversto į išorę. Nuo jo sklido pūvančios mėsos smarvė, lyg kažkas netoliese būtų paslėpęs negyvą gyvūną. Net atsitraukiau — širdis daužėsi, o į galvą lindo pačios baisiausios mintys.
„Kas tai? Lerva? Keistas padaras? Ateivio liekanos?“ — negalėjau suprasti.
Pasiėmiau telefoną, padariau nuotrauką ir, raukydamasi nuo kvapo, nuėjau ieškoti atsakymų internete.
Kai į paiešką įvedžiau „raudona gleivėta, kvepia puvėsiu“, paieškos sistema pateikė labai nemalonų ir keistą atsakymą. Supratusi, kas tai, buvau apimta siaubo…
Pirmasis rezultatas buvo antraštė:
„Anthurus Archeri — ateiviškas grybas, žinomas kaip velnio pirštai“.
Pasirodo, šis grybas iš tikrųjų egzistuoja. Jis kilęs iš Australijos ir Tasmanijos, tačiau laikui bėgant išplito po visą pasaulį.
Iš pradžių jis atrodo kaip baltas kiaušinis — bet netrukus iš jo išsiveržia raudoni čiuptuvai, tarsi nagai ar pirštai.
Šie čiuptuvai padengti gleivėmis ir skleidžia baisų dvėselienos kvapą, kad pritrauktų muses, kurios išnešioja jo sporas.
Žmonės, pirmą kartą jį pamatę, dažnai mano radę ateivio liekanas. Kai kurie net kviečia policiją ar gelbėtojus.
Tačiau tai tik grybas. Gyvas, keistas ir, galbūt, vienas baisiausių padarų Žemėje, nors ir sukurtas gamtos.
Dabar kasdien apeinu tą vietą ratu. Gėlių ten daugiau nebelaistau.
Tegul auga — „velnio dovanos“ geriau netrikdyti.
