Per vestuves jaunikis tyčia įstūmė nuotaką į fontaną, vis kartodamas, kad tai tik pokštas; svečiai juokėsi ir filmavo viską telefonais, o nuotaka verkė, tačiau tuo momentu įvyko tai, kas visus šokiravo.
Vestuvės atrodė lyg iš gražaus filmo. Didžiulė salė su aukštomis lubomis, švelni šviesa, visur gyvos gėlės, o centre — fontanas su skaidriu vandeniu, aplink kurį jau buvo susirinkę svečiai. Visi šypsojosi, skambėjo lengva romantiška muzika, padavėjai nešiojo šampaną, o jaunavedžiai atrodė kaip tobula pora.
Nuotaka buvo nepaprastai graži. Pūsta balta suknelė, tvarkinga šukuosena, subtilus makiažas — ji ilgai ruošėsi šiai dienai ir apgalvojo kiekvieną detalę. Jaunikis nė akimirkai nuo jos nesitraukė, laikė už rankos, šypsojosi, kažką šnabždėjo į ausį. Jie atrodė laimingi, ir svečiai negalėjo atitraukti nuo jų akių.
Kai prasidėjo fotosesija, fotografas pasiūlė padaryti nuotraukas prie fontano. Jaunikis iš karto pritarė šiai idėjai ir net pasakė, kad jie specialiai pasirinko šią salę būtent dėl fontano. Nuotaka nusijuokė, linktelėjo, ir jie nuėjo prie vandens.
Jie atsistojo prie krašto, apsikabino ir pradėjo pozuoti. Jaunikis atsargiai palenkė nuotaką atgal, beveik prie pat vandens. Ji žiūrėjo jam į akis ir šypsojosi, visiškai juo pasitikėdama. Nuotraukos gavosi gražios, svečiai buvo sužavėti, kai kurie net tyliai plojo.
Muzika skambėjo švelniai, viskas atrodė tobula.
Jaunikis toliau laikė nuotaką, žiūrėjo į ją ir šypsojosi. Tačiau kitą akimirką įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.
Jaunikis… tiesiog paleido ranką.
Nuotaka staiga prarado pusiausvyrą ir nespėjo sureaguoti. Po akimirkos ji jau krito žemyn. Pasigirdo pliumptelėjimas, vanduo išsiliejo į šalis, svečiai aiktelėjo, o muzika tarsi nutilo.
Suknelė akimirksniu sušlapo ir tapo sunki, šukuosena iširo, makiažas nutekėjo. Viskas, į ką ji buvo įdėjusi tiek laiko, pastangų ir pinigų, buvo sugadinta per vieną sekundę.
Ji išniro, sunkiai kvėpuodama, su šlapiais plaukais, prilipusiais prie veido. Jos akyse buvo šokas ir skausmas.
— Ką tu padarei?! — sušuko ji.
Jaunikis stovėjo prie fontano krašto ir… juokėsi.
Jis net nebandė padėti jai išlipti.
— Aš tik pajuokavau, — pasakė jis, vis dar šypsodamasis. — Juokinga, tiesa?
Ir tuo momentu įvyko pats nemaloniausias dalykas.
Svečiai pradėjo juoktis. Vieni prisidengė burną ranka, kiti garsiai kvatojo, o keli jau laikė telefonus ir filmavo viską. Jiems tai tapo pramoga.
Nuotaka stovėjo vandenyje, šlapia, pažeminta, drebančiomis rankomis. Sekundė, dvi… atrodė, kad ji tuoj pradės dar labiau verkti arba tiesiog pabėgs.
Tačiau vietoje to įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.
Nuotaka lėtai išlipo iš fontano, nenuleisdama akių nuo jaunikio. Jos veidas pasikeitė. Žvilgsnis tapo kietas ir šaltas.
Ji priėjo prie jo. Ir vienu staigiu judesiu įstūmė jį tiesiai į vandenį.
Jaunikis net nespėjo suprasti, kas vyksta. Po sekundės jis jau buvo fontane, visiškai šlapias, su brangiu kostiumu, kuris tuoj pat prilipo prie kūno.
Salėje stojo tyla. Niekas daugiau nesijuokė.
Nuotaka stovėjo prie krašto, žiūrėjo į jį iš viršaus ir garsiai pasakė, kad visi girdėtų:
— Aš paduosiu skyrybų prašymą. Gerai, kad parodei savo tikrąjį veidą jau pirmą dieną, o ne po daugelio metų, kai jau būtume turėję vaikų.
Svečiai sustingo. Vieni nuleido telefonus, kiti nusuko žvilgsnį. Juokas dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado.
Ir tik fontano vandens garsas trikdė šią tylą. 😐😐🤔🤔🤔🤔
