Naras aptiko surūdijusį traukinį dvidešimties metrų gylyje. Tai, ką vyras rado traukinio viduje, jam tapo tikru šoku. 😱😱
Naras paniro giliai po vandeniu. Čia, daugiau nei dvidešimties metrų gylyje, vyravo visiška tyla ir perveriantis šaltis. Žibintuvėlio šviesos spindulys tarsi plona geležtė skrodė tankią tamsą, iš smėlio išplėšdamas tik lėtai ropojančius jūros gyvūnus. Viskas vyko įprastai — kol priešais jį pasirodė kažkas keisto.
Iš pirmo žvilgsnio tai buvo tik didelė, sunki tamsi dėmė, bet priartėjęs naras tiesiog sustingo. Prieš jį stovėjo visas traukinys. Tikras, surūdijęs, su nusvirusiais durų lapais ir visiškai surūdijusiais ratais, įsmukęs į smėlį. Korozija beveik visiškai „suvalgė“ metalą, bet vagonų siluetai vis dar buvo aiškiai matomi.
Jis apšvietė bėgius — jie driekėsi kažkur tolyn, tiesiai į bedugnę gelmę. Širdis ėmė plakti greičiau, garsiai ir neramiai. Kaip traukinys galėjo atsidurti čia, po vandeniu, kur, atrodė, niekada nebuvo žmogaus? Naras lėtai nuplaukė į traukinio vidų ir ten jis pamatė kažką baisaus․․․ 😱🤔😱😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇⬇️
Vagonų vidus buvo storai padengtas dumblu ir laiko pėdsakais. Ant sienos, pro purvą ir koroziją, vos matėsi balta užrašas: „1953“.
Tik tada jam pamažu atsivėrė šiurpi tiesa. Tai buvo vienas iš tų traukinių, kurie kadaise ramiai važinėjo senąja geležinkelio linija, ėjusia per slėnį. Vėliau buvo pastatyta užtvanka, ir vanduo pamažu, negailestingai kilo, prarydamas viską — stotis, namus, bėgius ir traukinius.
Dabar šis vagonas stovėjo čia kaip nebylus ir niūrus išnykusios epochos liudininkas. Dugne, kur kadaise virė gyvenimas, liko tik prisiminimas — šaltas, surūdijęs ir be galo tylus. 😐😐
