Visi juokėsi, kai vargšė ir nepatraukli mergina buvo išsiųsta pas šeichą į rūmus vietoje savo gražios vyresniosios sesers, tačiau tai, kas įvyko po kelių dienų, sukrėtė visą miestą… 😱😱
Leila nuo pat vaikystės gyveno taip, lyg būtų svetima savo pačios namuose. Ji turėjo ramų veidą, ramią žvilgsnį ir gerą sielą, tačiau žmonės to nepastebėjo. Visi žiūrėjo tik į didelį randą, kuris liko jos veide po kritimo kūdikystėje. Bėgant metams šis randas kitiems tapo patyčių priežastimi, o pačiai Leilai — nuolatiniu skausmu, prie kurio ji taip ir nepriprato.
Kol jos seserys augo gražios, ryškios ir savimi pasitikinčios, Leila vis labiau užsisklendė savyje. Seserys mėgo puoštis, valandų valandas žiūrėti į save veidrodyje ir klausytis komplimentų. O Leila dažniau stovėdavo nuošalyje, padėdavo mamai namuose, skalbdavo, gamindavo, tvarkydavo ir stengdavosi kuo mažiau kristi į akis.
Mergina jau seniai buvo pripratusi prie žodžių „bjauri“, „šeimos gėda“, „kam tu tokia reikalinga“. Šie žodžiai ją skaudino kiekvieną kartą, net kai ji apsimesdavo, kad nieko nebejaučia.
Kai po miestą pasklido žinia, kad šeichas nusprendė pasirinkti žmoną, Leilos namuose prasidėjo tikras sujudimas. Motina ištraukė brangiausius audinius, vyresnioji sesuo pradėjo matuotis papuošalus, o tėvas vaikščiojo po namus svarbia mina, tarsi jau būtų gavęs likimo palaiminimą. Visi buvo įsitikinę, kad būtent vyresnioji dukra pateks į rūmus. Ji buvo graži, išdidi, mokėjo gražiai kalbėti ir seniai svajojo apie prabangų gyvenimą. Tėvai taip pat galvojo tik apie tai.
Leilos prie šių pokalbių niekas neprileido. Ji tik tyliai klausėsi, kaip seserys kalba apie rūmus, sukneles ir turtus.
Tačiau tą dieną, kai į kiemą atvyko šeicho pasiuntiniai, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Seserys nuo pat ryto šnabždėjosi tarpusavyje, o paskui sugalvojo žiaurų pokštą. Jos norėjo ne tik pasijuokti iš Leilos namuose, bet ir pažeminti ją prieš svetimus žmones.
Kol vyresnioji sesuo žavėjosi savimi veidrodyje ir laukė iškilmingo pasirodymo, jos staiga pakvietė Leilą ir pasakė, kad būtent ji turi pirma eiti pas pasiuntinius. Motina iš pradžių sutriko, bet paskui tik pašaipiai nusišypsojo. Tėvas numojo ranka. Jiems pasidarė smalsu, kaip į tai sureaguos šeicho žmonės.
Leila išbalo. Ji iš karto suprato, kad iš jos vėl tyčiojamasi. Mergina tyliai pasakė, kad nenori to, kad geriau liks namuose, tačiau seserys tik nusijuokė. Jos aprengė ją gražia suknele, uždengė veidą šydu ir beveik jėga išstūmė į priekį. Joms norėjosi pamatyti gėdą ir vėliau dar ilgai tai prisiminti juokiantis. Leila ėjo jausdama, kaip dreba rankos. Jai atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės.
Niekas iš jų net neįsivaizdavo, kad po dviejų dienų įvyks tai, po ko visas miestas bus visiškame šoke. 😱😱 Antrąją istorijos dalį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇
Kai Leila įėjo į kiemą, pasiuntiniai nieko nesakė ir tiesiog išsivežė ją į rūmus, nes tokia buvo tvarka. Artimieji buvo tikri, kad ten viskas greitai baigsis. Seserys jau iš anksto juokėsi. Jos šnabždėjosi, kad šeichas supyks ją pamatęs ir su gėda grąžins namo.
Rūmuose viskas pasirodė visai kitaip, nei jie įsivaizdavo. Didžiulės salės, švelni šviesa, marmurinės grindys, tyla ir prabanga dar labiau gąsdino Leilą. Ji jautėsi svetima tarp šios prabangos.
Mergina stovėjo nuošalyje nuleidusi galvą, o šydas vis dar dengė jos veidą ir randą. Ji nedrįso pakelti akių. Jai atrodė, kad vos tik šeichas ją pamatys, viskas tuoj pat baigsis.
Kai šeichas įėjo, salėje tapo visiškai tylu. Jis nebuvo iš tų, kurie skuba ar žiūri paviršutiniškai. Per pastaruosius mėnesius prieš jį jau buvo pasirodžiusios dešimtys merginų.
Visos jos buvo gražios, pasipuošusios, savimi pasitikinčios ir labai stengėsi jam patikti. Kiekviena bandė pelnyti jo šypseną žodžiais, manieromis ir brangiais papuošalais. Tačiau nė viena nepalietė jo širdies.
Jis priėjo arčiau Leilos ir sustojo. Mergina drebėjo taip stipriai, kad vos laikėsi ant kojų. Šeichas lėtai pakėlė jos šydą. Tuo momentu Leila užsimerkė, tarsi lauktų smūgio.
Ji buvo tikra, kad dabar jo veide pamatys tą patį, ką matė visą gyvenimą kituose: gailestį, pasibjaurėjimą ar pašaipą.
Tačiau nieko panašaus nebuvo.
Šeichas pažvelgė į ją ir sustingo. Jis pamatė ne tik randą. Jis pamatė jos akis. Ramias, gilias, liūdnas ir labai tyras. Jose nebuvo nei apsimetimo, nei godumo, nei troškimo pasisavinti turtus.
Prieš jį stovėjo mergina, kurią gyvenimas per dažnai žemino, tačiau ji vis tiek netapo pikta. Ir būtent tai jį sukrėtė labiausiai.
Tą pačią dieną jis įsakė apsupti Leilą pagarba ir rūpesčiu. Tarnai buvo nustebę, nes niekada nematė, kad šeichas taip žiūrėtų į ką nors nuo pirmojo susitikimo. Po kelių dienų jis paskelbė, kad ves Leilą.
Ši žinia po miestą pasklido kaip audra. Žmonės negalėjo patikėti. Tie, kurie pažinojo jos šeimą, manė, kad tai klaida.
Tie, kurie buvo girdėję apie randą, manė, kad jiems meluojama. O tie, kurie kadaise juokėsi iš Leilos, dabar godžiai bandė sužinoti visas detales.
O jos tėvų namuose tuo metu tvyrojo mirtina tyla. Seserys iš pradžių netikėjo, paskui supyko, o vėliau jų pyktis virto neviltimi.
Vyresnioji sesuo, svajojusi apie rūmus ir turtus, negalėjo susitaikyti su tuo, kad būtent Leila tapo šeicho žmona. Motina vaikščiojo po kambarį tarsi pasimetusi. Tėvas nežinojo, kur dėti akis.
Jie staiga suprato, kad savo pačių rankomis pastūmėjo į laimę tą, kurią patys žemino.
Tie, kurie kadaise juokėsi iš vargšės ir „bjaurios“ merginos, vėliau ilgai prisiminė šią dieną su kartėliu. Nes būtent ji, pažeminta ir atstumta, tapo moterimi, kuria žavėjosi visi.
O tie, kurie laikė save geresniais už ją, liko be nieko. Ir visas miestas suprato vieną paprastą dalyką: kartais už kuklaus šydo ir nuleisto žvilgsnio slypi ne nelaiminga mergina, o likimas, kuris netrukus privers visus nutilti. 😐😐😐
