Tai buvo mano mamos gimtadienis, bet dėl darbo apie tai prisiminiau tik po trijų dienų. Man buvo gėda. Skambinau jai daug kartų, bet ji neatsiliepė. Telefonas buvo išjungtas. Aš nusprendžiau nueiti pas ją asmeniškai. Nusipirkau didelę puokštę, įdėjau pinigus į voką – vietoj dovanos. Norėjau ją apkabinti, atsiprašyti, palinkėti jai viso ko geriausio…
Bet kai atvykau, namuose nieko nebuvo. Pasibeldžiau, paskambinau, šaukiau. Telefonas vis dar buvo nepasiekiamas. Mano galvoje kilo blogiausios mintys: o kas, jeigu pavėluosiu?… o kas, jeigu daugiau jos niekada nepamatysiu?…
Sėdėjau ant laiptų kaip vaikas. Jaučiausi liūdna ir sugėdinta. Koks aš sūnus, jei pamirštu mamos gimtadienį? Aš turiu tik ją. Neturiu tėvo – nuo vaikystės mama mane augino viena. Ji ant pečių nešė daugiau naštų, nei turėjo. Ji man buvo ir tėtis, ir mama. Visiems. Kai ištekėjau už savo mylimojo, mama pardavė savo namą. Ji nusipirko mažesnį butą ir atidavė mums visas savo santaupas, kad galėtume nusipirkti savo namą. Mes pradėjome gyvenimą iš naujo. Ir aš buvau užsikabinęs. Darbas, verslas, klientai, sąskaitos… Ir net nepastebėjau, kad jos gimtadienis jau praėjo.
Ir staiga – išgirdau balsą už nugaros:
– Sūnau, ką tu čia veiki?
Atsisukau – priešais mane stovėjo mama su tinklu, iš kurio kyšojo duonos kepalas.
– Mama! Skambinau… neatsiliepėte…
– O, vakar įmečiau telefoną į šulinį, nunešiau jį taisyti… kam man jo reikia? – ji nusišypsojo.
– Mama, aš… pamiršau tavo gimtadienį…
– Svarbiausia, kad tu čia esi. Ateik. Turiu pyragą, pasidarysime arbatos.
Ji nieko į mane nemetė. Ji neklausė, kodėl man prireikė trijų dienų, kad prisiminčiau. Ji tiesiog įpylė man arbatos, paklausinėjo apie žmoną, apie darbą, apie gyvenimą. Tyliai įdėjau pinigų voką į jos rankinę, kai ji nežiūrėjo. Man nuvažiuojant, ji pamojavo man nuo durų angos. Ir staiga supratau – viskas, ką turiu, stovi ant jos pečių. Ir aš sau pažadėjau: dabar jos pečiai ilsėsis.
