Prie šventinio stalo vyras pareiškė, kad palieka žmoną dėl jaunos ir gražios moters, kartu žemindamas savo žmoną visų akivaizdoje. Tačiau žmonos atsakymas sukrėtė visus susirinkusius.
Viktoras buvo tikras, kad šis vakaras jam taps naujo gyvenimo pradžia. Jis sėdėjo prie stalo kaip šeimininkas, su taure rankoje ir savimi patenkinta šypsena. Šalia — jo motina ir sesuo. Motina žiūrėjo į sūnų su pasididžiavimu, tarsi jis būtų herojus, o sesuo kas akimirką tikrino telefoną, apsimesdama, kad jai vis vien, bet iš tikrųjų gaudė kiekvieną jo gestą.
Viktoro kišenėje gulėjo telefonas. Ten buvo žinutės iš kitos moters — jaunos, drąsios, žadančios jam „tikrus jausmus“. Mintyse jis jau buvo atsisveikinęs su žmona. Išbraukęs ją iš gyvenimo.
Žmona stovėjo prie lango. Nesėdo. Bute kvepėjo kepta antimis ir sunkiais uošvės kvepalais. Oras buvo tirštas, lipnus, kaip prieš audrą. Žmona jautė, kaip viduje viskas traukiasi, tačiau jos veidas išliko ramus. Ji jau seniai suprato: šis vakaras — spektaklis.
Viktoras garsiai ir dirbtinai juokėsi. Gėrė brangų viskį, pasakojo tą pačią istoriją, kurią žmona girdėjo dešimtis kartų. Tada tėškė delnu į stalą ir numetė: — Na, ko tu ten stovi? Įpilk vyno.
Jis mirktelėjo motinai. Ši Tuoj pat atsiduso, vaidindama užuojautą: — Mano vargšas berniukas… Kaip tu viską vienas ant savo pečių neši. Sesuo prunkštelėjo ir pasidarė asmenukę stalo fone.
Viktoras atsistojo. Pasitaisė švarką. Pasibeldė šakute į taurę. Visi nutilo. Jis pradėjo kalbėti švelniu, beveik saldžiu balsu. Papasakojo, kokias dovanas nupirko motinai ir seseriai. Priminė, kas čia yra šeimos maitintojas. Kas moka. Kas nusprendžia.
Tada pažiūrėjo į žmoną. Žvilgsnis buvo šaltas. Svetimas. — Aš daugiau taip negaliu, — pasakė jis. — Aš pavargau. Paduodu skyryboms. Jis padarė pauzę ir pridūrė, tarsi mėgaudamasis akimirka: — Aš turiu kitą. Jauną. Gyvybingą. Mes netrukus skrendame į Balį. Mano artimieji pritaria mano pasirinkimui. Tu man daugiau niekas.
Tyla tapo spengianti. Buvo girdėti, kaip ūžia šaldytuvas.
— Butą, tiek to, paliksiu tau, — numetė Viktoras, tarsi darydamas didžiulę paslaugą.
Žmona tyliai priėjo prie stalo. Įsipylė šampano. Išgėrė ir pradėjo kalbėti. Jos atsakymas sunaikino visus, buvusius tuose namuose … Tęsinys pirmame komentare ‼️😱👇👇👇
— Puiku, — pasakė ji.
Viktoras net sutriko. Motina palengvėjusiai iškvėpė.
— Tada ir aš atsikratysiu tuo, kas nereikalinga, — ramiu balsu tęsė žmona. — Namas mano. Automobilis taip pat mano. Ji pažiūrėjo tiesiai į Viktorą. — Ir verslas, jei staiga pamiršai, taip pat įformintas mano vardu. Tu pats viską užrašei mano vardu. Kad mokesčių inspekcija prie tavęs nesikabinėtų. Atsimeni?
Sesuo staigiai pakėlė galvą. Uošvė išblyško.
— Taigi dabar, — tęsė ji, — tu neturi nieko. Kambaryje pasidarė taip tylu, kad buvo girdėti, kaip tiksi laikrodis. Žmona priėjo prie durų. — Aš dabar visi lauk iš mano namų. Tiesiai dabar.
— Tu išprotėjai?! — pašoko Viktoras. Ji plačiai atvėrė duris. — Turite lygiai dvi minutes. Po to aš kviečiu policiją.
Uošvė pradėjo rėkti, sesuo puolė rinkti daiktų. Žmona ėmė striukes, paltus, rankines ir švystelėjo juos į koridorių. — Greičiau. — balsas buvo šaltas. — Jūs čia daugiau niekas.
Viktoras buvo išstumtas paskutinis. Durys užsitrenkė. Spyna spragtelėjo. 😦😐😐
