Man 60 metų. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi taip, lyg būčiau dingęs iš artimųjų akių. Vaikai užaugo, turi savo šeimas, pareigas ir reikalus. Mano buvęs vyras gyvena netoliese, bet mes retai bendraujame. Žinoma, aš vis dar gyvenu kaip ir anksčiau: einu apsipirkti, tvarkausi mažu daržu po langu. Bet viduje jautėsi tuščia. Be kasdienės veiklos, be pokalbių – dienos slenka ramiau ir lėčiau.
Jau daug metų gyvenu viena. Mano vaikai gyvena kituose miestuose. Mano anūkai auga, bet aš jų vos pažįstu. Liūdna, bet stengiuosi nieko nekaltinti – kiekvienas turi savo gyvenimą, savo ritmą, pareigas ir prioritetus.
Kai pasiūliau padėti – kad ateisiu ir pasėdėsiu su vaikais – dukra mandagiai atsisakė. Jų šeimoje galioja kitokios taisyklės ir aš jas gerbiu. Taip, kartais būna liūdna, bet stengiuosi į tai žiūrėti supratingai. Laikas bėga, santykiai keičiasi – tai gyvenimo dalis.
Išėjęs į pensiją galvojau, kad užsiimsiu tuo, kam anksčiau neturėdavau laiko: pasivaikščiojimais, pomėgiais, kursais. Tačiau kartu su tuo atsirado ir nerimas, ypač staigių nuotaikų svyravimų, širdies permušimų, nerimo metu․
Vienatvė nėra liga, o būsena, su kuria turime išmokti susitaikyti. Kartais užtenka paprasto palaikymo: žodžio, žvilgsnio, telefono skambučio. Stengiuosi neužsidaryti savyje. Kartais išeinu į gatvę tiesiog pasisveikinti su kuo nors, pasijusti, kad vis dar esu visuomenės dalis.
Taip, klausiu savęs: ar galėjau būti jautresnis, dėmesingesnis? Bet aš stengiausi savo vaikams suteikti geriausią – stabilumą, rūpestį, šilumą. Tegul dabar kiekvienas eina savo keliu, bet tikiu, kad mano pastangos nebuvo veltui.
Kartais žmonės pataria susitikti su kuo nors, susirasti draugų, naują hobį. Nelengva, bet stengiuosi judėti į priekį. Svarbiausia – išlaikyti viltį. Nes net vienas malonus žodis ar paprastas telefono skambutis gali daug ką pakeisti.
Manau, kad žmogaus reikšmė su amžiumi neišnyksta. Mes vis dar esame svarbūs, reikalingi, gyvi. O tuo tarpu – gyvenu, kvėpuoju, šypsausi. Ir su viltimi laukiu naujos dienos.
