Vienoje miesto gatvių prie šaligatvio stovėjo pagyvenusi moteris ir švelniai kreipėsi į praeivius:
„Berniuk, nepraeik abejingai… Mano anūkei reikia pagalbos“, – švelniai tarė ji.
Pro šalį ėjo vidutinio amžiaus vyras – su kostiumu, susikaupusiu žvilgsniu. Jis ketino eiti toliau, bet jo dėmesį patraukė auskarai moters ausyse. Tai buvo subtilūs, seni papuošalai su žaliais akmenėliais, klevo lapų formos.
Jis sustojo, tarsi staiga prisiminęs kažką svarbaus. Šie auskarai buvo beveik identiški jo mirusios žmonos auskarams.
Jis priėjo prie jo mandagiai ir santūriai:
„Atsiprašau… Ar galiu paklausti, iš kur gavote šiuos auskarus?“
Moteris pažvelgė į jį su lengvu liūdesiu ir atsakė:
„Tai senas daiktas… Dovana iš gero žmogaus. Praėjo daug laiko.“
Vyrą užvaldė emocijos. Jis prisiminė, kaip seniai auskarai paslaptingai dingo, kai jo žmona buvo ligoninėje. Jie jam labai daug reiškė.
Jis ramiai tęsė pokalbį:
„Ar kada nors dirbote ligoninėje?“
Moteris akimirką pagalvojo ir linktelėjo:
„Taip, kažkada dirbau slaugytoja…“
Po trumpos pauzės ji pridūrė:
„Radau juos ir pasilikau sunkiu metu. Tai buvo klaida… Galvojau tik apie savo anūkę.“
Vyras pasinėrė į mintis. Jį apėmė prisiminimai, liūdesys, bet ir supratimas. Jis atsiduso ir tarė:
„Šie auskarai buvo svarbūs mano šeimai. Bet ačiū už jūsų sąžiningumą. Suraskime būdą padėti ir jūsų anūkei.“
Moteris tyliai nusiėmė auskarus ir padovanojo juos jam. Jų susitikimas buvo naujos, žmogiškos istorijos pradžia – gerumo, susitaikymo ir palaikymo istorijos.
Ši istorija yra išgalvota ir bet koks panašumas į tikrus įvykius ar žmones yra grynai atsitiktinis.
